Vilnius

Gal pamenat? Vieną gana įspūdingą vakarą, kaip mano brolis išsireikškė, kaip filme. Griaudėjo, žaibavo be paliovos. Tai kažkur visai šalia, tai kažkur labai toli. Švyst žaibas prieš akis, žiūrėk kažkur už grėsmingų debesų. Dvejojau kurį laiką. Bet galiausiai neastispyriau pagundai pagauti žaibą. Nebuvo paprasta, mat, kaip ir minėjau, nemažai žaibų pasislėpė už debesų. Tiesa pasakius, pavyko pagauti tik vieną. Vienas prasprūdo taip šalia... užsidarė objektyvas ir už sekundės dangų perskrodė galingas žaibas.

Po kiek laiko pasidarė baugoka su fotoaparatu prie lango stovyniuoti. Teko pasitraukti toleliau. Taip, kad daugiau ir nepavyko žaibų sugauti. Na bent jau šį kartą.

Kažkada radau progą išlįsti į miesta su fotoaparatu. Oras pasirodė gana tinkamas, nors ne visai idealus. Pirmas kadras - kiemo vartai. Kažkas panoro suvenyro. Likom tik su vartų apdailos prisiminimais.

Žygiuojant toliau link centrinės Vilniaus senamiesčio gatvės atradau zuikutį lūkuriuojanti ant vienos iš sienų. Kažkas įrėmino vargšą. Nebeturėjo jis kur dėtis. 

Štai dar keletas detalių, kurios patraukė akį leidžainti gatve. Pasijaučiau tikra turiste savam mieste, kuris, beje, pasakiškai gražus. Akys laksto nuo vienos detalės prie kitos. Manau, kad jau žinot, bet kartais tikrai labai smagu pakelti akis šiek tiek aukščiau nei įprastai. 

Dangus niaukėsi, debesys atrodė piktoki. Surizikavau. Priekyje akys matė gražų kadrą. Tačiau saulė pasislepė ir jo nebeliko...Vienu metu jau ketinau suktis atgal link namų. Na, pamaniau, nieko neprarasiu, jei apsuksiu ratuką. Džiaugiuosi, kad taip nusprendžiau. Pamačiau, kad išėjau pačiu laiku. Debesys prasisklaidė, išlindo saulė, pasimatė vaizdai.

Po kojomis riedėjo guminis kamuolikas. Sustabdžiau. Štai ir nubėgo mergina su juo..

 

Gal ir banalūs kai kurie iš šių kadrų, tačiau apėme puiki nuotaika. tokia gaivi, ryški, skaidri. Kartais net akinanti. Aplinkui žaidė vaikai. Tada pasigirdo: "Aš jau ją pagavau". Nepažįstamas žaidė su šalia sėdinčio vyriškio vaikais. 

Tada kažkas nutiko. Akyse lyg ir aptemo. Liko tik keli saulės spinduliai. Pamačiau daug nuostabių šešėlių, jaunimą besimėgaujantį geru oru, tuos pačius vaikus bebegiojančius...

 

Kažkuom didingas ir įspūdingas man tuo metu pasirodė šis pastatas

Nukeliavau už katedros ieškodama kadrų. Akys užkliuvo už "trijų nykštukų". Prisiminiau, kaip mama pasakojo apie pirmus pasimatymus su tėčiu būtent prie jų...

Turistai. Kaip gi katedra be jų. Kažkuo akį patraukė būten šie

 

Kol fotografavau turistus, pajutau, kad berniukas, kuris lakstė netoliese, priartėjo prie manęs. Žiūrinėjo, ka darau. Netrukus išgirdau užsenietišką balsą kalbinantį mane. Mat kodėl aš nefotografuoju vaiko, kuris net pats prie manęs priėjo. Net ir norint, objektyvas buvo ne tokiems artimiems kadrams. Atsitraukus toliau padariau kadrą, kad visgi įamžinčiau vaikinuką, kuris taip jau norėjo su manimi pabendrauti.

Šiek tiek pabendravus su užseniečiu nuskubėjau įamžinti gedimino prospekto. deja, nepavyko išvengti automobilių

Prisėdau ant šaligatvio su vaizdu į Katedros aikštę. Radau keletą smagių akimirkų.

Basakojį futbolininką (viršuje dar matosi gabalėlis kamuolio)

Vaiką įnirtingai bandanį užvažiuoti ant tetos (tolumoje mama skubanti gelbėti tetos)

Labai laimingą pagyvenusią porelę

Pajudėjau link namų. Sutikau du draugelius lūkuriuojančius prie kavinukės galinių durų 

Inkilas. Atrodė labai daug matęs ir daug paukčių kartų jau apgyvendinęs

 Sovietinių laikų paveldas

Dangus niaukėsi. Pajudėjau namo

Nuotraukų nekoregavau, nekarpiau. Palikau originalias.

-Agnė